šantažas

paskaičiau kažkada dienoraštyjeApię Agnę apie šantažą ir galvoju kad pas mus namie jis klesti. nepadarei kažko, nedarysi to, nepadarei ano, negausi to ir to.. laikui bėgant darosi nebeefektyvu ir gal net kenksminga, tačiau kaip suktis iš padėties ir 'priversti' padaryti taip, kad vaikas padarytų ko noriu ar prašau. kaip neprašyti tris ir daugiau kartų, kaip įtakoti kad girdėtų visada kas yra sakoma... teoriškai manau be kažkokios šantažo formos neįmanoma. tačiau filosofiškiau žiūrint, gal tai ne šantažas, o tiesiog taisyklė. kaip ir įstatymas. nevažiuosi reikiamu greičiu ar prisisegęs - bauda. pavėluosi į traukinį - jis nuvažiuos. savaitę kitą neisi į darbą tiesiog šiaip, atleis. esminis priežasties-pasekmės ryšys, kurio, pagal knygas, privalu išmokyti vaikus. sunkiausia čia valdyti emocijas ir sutikti kad tai pačio vaiko pasirinkimas. leisti jam pasirinkti negauti deserto, neiti į lauką, nežiūrėti tv ir t.t.
o grįžtant nuo sveikų taisyklių prie šantažo, sugalvojau sau labai gerą variantą. retai, bet jonas naktimis verkia. būna piktas, niekas netinka ir nesuprasi niekaip ko nori ir ko jam reikėtų. pastebėjau kad kol kas veikiantis greitai ir efektyviai būdas - mano apsimetimas kad irgo verkiu: "kad jonas neleidžia man miegoti, kad man šalta, kad man nėra vietos" ir tt. greitai išsibudina ir nusprendžia kad nėra ko daugiau skųstis, kitam, šalia esančiam blogiau...