naktiniai

vis iš naujo kasdien nustembu kad vaikai skirtingi.... ir kad Jonas nelygu Urtė... ech, šiandien buvo pirma naktinėjimo naktis. oi, parašiau pirma, bet tikiuosi, kad vienintelė.
po kalėdų ir naujų metų, kai kiekvienas paauglys jautė pareigą kieme ką nors susprogdinti, Jonas įsigasdino tų garsų lauke. dabar bent mažiausias garsas sukelia verkimo priepuolį, ypač vakare, kol migdosi. o kaip sunku buvo tą suprasti.. vieną vakarą verkia, antrą verkia. nieko nesuprantu. paguldau, guli, išeinu, po kelių minučių isterija, panika. ir vėl, antrą, trečią kartą. apkaltinau pilvą, gavo vaistukų. vakar jau ilgiau pabuvus prie lovos susivokiau.. lietus.... tiksliau lašai nuo palangių.. iš viršaus krenta ant mūsiškės ir baisiai skamba. o mūsų palangė plona, skardinė, garso izoliacijos naujuose languose nerasta, kaip lauke jautiesi. ir kai į tą skardą lašas po lašo krenta, savotiška muzika gaunasi. kuri jį gąsdina. sako baisu... iš vakaro sunkiai migdėsi, naktį apie trečią vėl ta pati istorija... jis stovi ant žemės, ant sėdžiu ant Urtės lovos ir laukiu kol pagaliau norės miego. o jis įsitempęs, ant rankų nesiprašo kai sakau kad sunku laikyti. stovi, baugščiai klausydamas... kantrybės nebeužtenka, naktis šiaip ar taip, einam į mano lovą. kambary tamsu, bet nepakankamai, mačiau jo nušvitusį ir laimingą veidą, kai pakliuvo į šiltą lovą šalia manęs... tėtei į ausį vis pakosėjant (laringitas prasideda....), taip ir miegojom. pakilau į darbą, vaikinas pajautė kad mamos nėra ir vėl isterija.... o kuo ši naktinė istorija baigėsi, sužinosiu tik vakare, grįžus namo... nunešiau jį į lovytę, daviau gerti ir palikau. tai arba užmigo, arba ne....