veikti. galvosim po to

labai skirtingi mano vaikai. Jonas - lakios fantazijos, kūrybiško požiūrio į veiklą su nusistatymu 'aš galiu' arba 'viską greitai išbandyti' arba dar geriau 'daryti. galvosim po to' (turbūt iš manęs paveldėjo....). Maniau kad su amžium tas šiek tiek mažės, tačiau turiu ne visai gerą nuojautą, kad tokie dalykai tiesiog yra žmoguje, ar jam penki metai ar penkiasdešimt. kas jau įdėta, neišimsi.
 Šią savaitę apsikirpo. Trumpom manikiūrinėm žirklutėm iš savo ilgų kirpčių (jau kelios dienos žiūrėjau juos ir sakiau sau kad laikas kirpyklon. jis mane aplenkė) suformavo alia senovinio kario šalmo įspūdį - per vidurį kuokštą paliko, abiejuose šonuose iškirpo. pastebėjau gana greit.. vėliau pataisė - nuėmė ir tą viduriuką ir liko visiškai be kirpčių. kirpėja prašė jo daugiau taip nedaryti, nes sunku taisyti ir formuoti šukuoseną pagal naujai užduotą ilgį. prasitarė, kad klasėje dar vienas klasiokas vaikšto su savo kurta šukuosena.
grįžtant prie veiklumo, šį rudenį ypatingai jį pagauna įkvėpimas daryti kažką, atrodo visiškai nekaltą dalyką, nuo kurio nukenčia aplinka ir mano nervai. darė mokykloje gamintą darbelį su guašu, kažkodėl pasidėjęs ant kilimo, ne stalo... nagrinėjasi švirkštą su vandeniu linksmai šaudydamas į lubas... paskutinis buvo rašalo gamyba rašymui plunksna - reikejo perkirpti kapsulę, atskiesti vandeniu ir suplakti. mano ramybei kirpimo proceso nemačiau, indelis eksperimentų pratęsimui guli kameroje - smagu gi pažiūrėti kaip atrodo užšalęs rašalas. nelabai laukiu atitirpinimo.
žaviuosi jo gyvybingumu, su juo visada įdomu, tačiau retsykiais tai nevaldoma ir kelia nerimą - kaip kunkuliuojantis  verdantis vanduo retsykiais nutykštantis ant rankų.